Žodžių Fėja

Tarp spalvingų medžių slėnyje galima pamatyti mažutę, ne ką mažiau spalvingesnę fėją. Ji nardo tarp medžių lapų tarsi slėptųsi. Tačiau iš tikro ji ieško. Ieško žodžių. Radusi užrašo juos į savo magišką knygą. Dienos pabaigoje atsiverčia knygą , nuo delniuko pūsteli į ją fėjų dulkių ir surinkti žodžiai virsta skambėjimu. Taip gimsta eilės. Jei tik kam nors prireikia tinkamų žodžių prisipažinti meilėje, pasveikinti draugą ar pralinksminti liūdintį, fėja kiekvienam parinks tinkamus žodžius. Tačiau ši keistuolė, su savimi kalbanti fėja, turi paslaptį. Vakarais ji pasprunka iš fėjų slėnio ir, kirtusi rūko sieną, girios pakrašty aplanko namelį, kuriame gyvena paršelis, vardu Paršelis .Jis su nekantrumu laukia Žodžių fėjos, kad ji paskaitytų jam savo eilių. Net atvėpsta Paršelio lūpa ir pradeda spindėti akys beklausant magiškų fėjos žodžių. Jai baigus abu nutyla ir tylėdami stebi besileidžiančią saulę. Truputį keistai atrodo ši porelė ir jų draugystė, tačiau ar daug kas iš mūsų žinome, kodėl pasirenkame vienus ar kitus draugus. Fėja ir Paršelis nekelia sau šio klausimo. Kad ir kaip keistai jie beatrodytų kitiems, juos vienija magiškų žodžių galia, o jų pagalba jie tik prideda savo draugystei spalvų.