Įsimylėjusi sraigė

Vaikščiodama fėjų slėnio takais Zila išgirdo keistą dainavimą, beeinant jis vis garsėjo ir štai ant nukritusio medžio rasto ji pamatė linguojant dainuojančią sraigę. Įsijautus į dainavimą jos akys kartais susisukdavo tarpusavį, o iš burnos išpūtus burbulą ji suplasnodavo sparneliais.( Taip, taip ,sparneliais, nes jau tokios čia tos sraigės )
-Sveika Zila, kaip puiku, kad susitikom,-nudžiugo sraigė ir nusišypsojo savo plačia šypsena.
-Labas sraigute ir man smagu matyti tave taip gerai nusiteikusią ar tam yra kokia priežastis?,- pasiteiravo Zila.
-Tikrai taip žiniuone, aš įsimylėjau! Tai toks nuostabus jausmas, kai pilve skraido drugeliai aš tampu labai minkšta, visada norisi šypsotis, visus apkabinti ir esu tokia laiminga..... –svajingai lingavo sraigė.
-Ar tas, kurį myli, žino apie tavo jausmus?- pasmalsavo žiniuonė.
-Manau, kad taip,- prisimerkė sraigutė,- nes aš visiems apie tai dainuoju.
-Visiems?- nustebo Zila.
-Na taip: gėlėms ir medžiams, lietui ir saulei , mėnuliui ir žvaigždėms, dangui ir ....- ji tauškėjo ir tauškėjo....
-Kokia begalinė tavo meilė,- šyptelėjo Zila ir prisėdo pasiklausyti įsimylėjusios gyvenimą sraigės dainos.