Balerina 

Ir ko tik nenutinka tame pasakų pasaulyje! Kai žmonės laukia stebuklo, o kai kurios fėjos nori įrodyti, jog stebuklas esi TU pats. Apie tai pasakoja ši nepaprasta istorija apie fėją Ameliją . Ji nuo pat gimimo nesvajojo nei apie sparnus, nei apie stebuklingas fėjų dulkes. Priešingai, fėja atsisakė naudotis bet kokiais magijos pasauliui įprastais burtais. Išsivadavusi iš vystyklų, ji kuo greičiausiai norėjo stotis ant savo dar silpnų kojyčių ir stiebėsi kiek galėdama ant savo mažų pirštelių. Fėjos stebėjosi jos keistu pomėgiu, nes vos pamosavus sparneliais juk gali pakilti iki debesų, bet jos sparneliai neplasnojo. – Aš nenoriu skraidyti, aš noriu šokti tarsi skrisčiau! – aiškino mažylė. Ir tikrai! Ji mažai skraidė, daugiausiai įsibėgėjusi ir ištiesusi savo laibas kojas šuoliavo pievomis. Šokinėjo per kelmus ir kitas sutiktas kliūtis. Kartais pargriūdavo ir užsigaudavo, bet tai buvo niekai – viską atpirkdavo kiekvienas mažas pasiekimas. Kuo toliau, tuo jos žingsnis darėsi grakštesnis ir ilgesnis. Fėjos nelabai suprato, kodėl tokį patogų dalyką kaip sparnai Amelija tarsi užmiršo. Bet viskas išaiškėjo pavasarinės fėjų fiestos šventėje. Talentų pasirodymuose fėjos dainavo, grojo ir sklandė šokdamos ore. Tačiau visus nustebino fėja Amelija, kai užgrojus elfų simfonijai ji nuleidusi savo sparnelius įbėgo mažais žingsneliais ir atliko fuete , vėliau allegro ir jo metu padarė tokį šuolį, kuris tikrai prilygo skrydžiui, tačiau jos sparneliai net nesujudėjo. Fėja, kuri iš tikrųjų gimusi skraidyti, įrodė, kad sparnai jai duoti kaip gamtos dovana, o talentui atsiskleisti reikalingas didelis darbas, kuris neatrodo toks sunkus dėl didžiulės meilės baletui. Baletas - taip vadinasi ši fėjos Amelijos aistra, kai žemę sieki tik pirštų galiukais ir šoki tarsi skrendi