Draugės rašo knygą ,,uTOPINĖ MOKYKLA''

Kai vaikai nežino, ką veikia jų mamos ir mamų draugės, tiesiog užduoda klausimus. Ir dėka to atsiranda interviu tarp savų. Į tokį jaukų pokalbį, kurį išprovokavo vienos iš autorių dukra, ir kviečiame skaitytojus.Šis savas interviu su netrukus knygų lentynose pasirodysiančios knygos  vaikams „uTOPINĖ MOKYKLA“ autorėmis  ir draugėmis  Luana (Ana Lu) ir Edita Lei. Nors Fėjų slėnyje įprasta  kalbėti apie fėjas ir visokias mistines būtybes, šį kartą pasakojimas bus apie daugeliui jau pažįstamą paršelį, apie kurį buvo užsiminta vienoje 2015 metų Fėjų pasakoje. Tai tas pats paršelis, kuris susidraugavo su Žodžių fėja. Na, o ta fėja ir yra paršelio autorė Luana, rašanti knygą kartu su Fėjų slėnio autore Edita Lei.  Naujojoje knygoje jos pasakoja istoriją, kas nutiko tam mažam paršeliui, kuris pagaliau užaugo, o šiame interviu atskleidžia kūrybinių užkulisių paslaptis.

 Trumpai pristatykite save sakiniu, jūsų manymu labiausiai apibūdinančiu Jus kaip kūrėjas.

 Luana Masienė (Ana Lu). Aš esu kūrėja, šokanti polonezą su amžinybe.

Edita Lei. Prieš metus būčiau kitaip atsakius, bet dabar man atrodo, kad aš naujovių ir emocijų ieškotoja.

 Ar knygų rašymas yra pagrindinė veikla kuria užsiimate?

 Luana. Oi, ne! Tai ne tik, kad ne pagrindinė, o net ir ne veikla. Tai labiau mąstymo proceso rezultatas, kuris yra būtinas užbaigti ramybės neduodančius ir nesiliaujančius srautus sąmonėje. Na, o pagrindinė veikla, tiksliau pagrindinis vaidmuo tekęs man šiame gyvenime, yra matematikos mokymas – esu matematikos repetitorė.

Edita. Ne pagrindinė, bet labai svarbi mano kūryboje. Vieną dieną atradau mano dūšiai mielą veiklą autorinių lėlių kūrybą. Po keleto metų sugalvojau, kad lėlių pagalba galima pasakoti istorijas. Viskas apsijungė ir dabar visos lėlės kuriamos tik kaip knygų ar audio pasakų herojai.

  Ar jūs abi rašote panašaus žanro knygas?

 Edita. Rašom mes su drauge labai skirtingai. Tiesą sakant šis žodis net per silpnas...

Luana. Manosios knygos netelpa į jokių žanrų rėmus. Eilėraščių knygelės „Šis gyvenimas – tekantis smėlis“ ir „Įkalinti“ yra filosofiniai poetiniai dienoraščiai. Knygos  „nr. 122“ ir   „Mirties bėgliai“ – kažkas tarp parabolės, apysakos ir romano. „Spalvota laimės formulė – alegorinis mistinis pasakojimas, kuriam net tikslinės auditorijos neįmanoma nurodyti. Beje, pastaroji knyga yra pirmasis mudviejų su Edita bendras kūrinys.

 Jei ne, tuomet kodėl nusprendėte apsijungti? Ir kaip skirtingas mintis sudedate į vientisą, bendrą kūrinį?

 Luana. Dėl to apsijungimo, tai „kalta“ Edita. Tai jos pragmatizmas išprovokavo „Spalvotą laimės formulę“. Kaip minėjau, aš labiausiai mėgstu mąstyti, o užrašau jau tik galutinai sugromuliuotą produktą. Gromuliuoju  labai ilgai... Taigi draugė neapsikentusi prieš septynerius metus nepiktai, bet priekaištingai pasakė: „Tu tiek daug visko žinai, bet su niekuo savo mintimis nesidalini. Laikai viską  sau...“. Tą vakarą nusiunčiau jai pirmuosius knygos sakinius, kad ji su manimi pradėtų rašytinį dialogą. Taip per vasarą ir gimė knyga, kurios herojų Lunos ir Ditės prototipais mes pačios ir esame. O dėl naujosios knygos… Ir vėl Editos „kaltė“. Veždama automobiliu 2019 m. gruodžio mėnesį mane į Kauno oro uostą pasakė: „Kadangi tavosios knygos yra sudėtingos, tai reikia tau augintis savo skaitytoją ir pratinti žmones prie savosios kūrybos lengvesniais tekstais. Na, tarsi mokytum žmogų vairuoti plyname lauke, o ne įmesdama jį į darganą Londono automagistralėje.“ Po to pokalbio, skrydžio metu, ir nusprendžiau, kad jau laikas atidaryti manojo vaizduotės draugo Paršelio Migelio mokyklą. Tik ta mokykla bus ne fiziniame įprastame pavidale, o knygos puslapiuose. Ir pavadinimas jos bus šiek tiek dviprasmiškas: uTOPINĖ MOKYKLA.

Edita. Luana kaip ir atsakė, gal dėl pragmatizmo nesutikčiau, bet tiek to :) Tik pridurčiau, kad ji su savo išgalvotu draugu jau seniau planų dėl mokyklos turėjo. Bet vis kalbėjo, kad kada nors, po 100 metų, o aš tik pagreitinau šį įvykį, paklausdama, gal jau laikas?

 Ar rašyti kartu sudėtingiau?

 Edita. Man tai lengviau. Bet gal dėl to, kad mano draugei beveik viskas tinka, ką aš parašau. O jei netinka, tai man tinka kaip ji pakeičia.

Luana. Man taip pat lengviau, nes rašydama savo knygas „rašau krauju“, o bendros su Edita knygos labiau primena žaidimą. Na, tarsi žaistum tenisą – vienas paduoda, kitas atmuša. Kuo geresnis padavimas, tuo žaidimas smagesnis. Be to, kūryba dviese yra atsakingas ir įpareigojantis procesas, nes kai gauni kito tekstą, žinai, kad nebegali delsti ir stengiesi kuo greičiau atsakyti.

  Papasakokit nuo ko prasidėjo šios knygos idėja.

 Edita. Idėja prasidėjo nuo to, kad draugė turėjo išgalvotą draugą paršelį. Ji tiek dažnai kalbėdavo jo mintimis, arba jį tarsi cituodavo, kad tas paršelis pasidarė net man matomas  :) 

Luana. Paršelį Migelį man  prieš kokius 15 metų padovanojo draugas. Jis kurdavo paveiksliukus, pasakojimus, filmukus su paršiuku, kad Migeliukas (taip jį vadindavom) tapo mudviem realiu šeimos nariu.

  Tikriausiai knygoje abi turite po savo pagrindinius veikėjus. Papasakokite kokie jie.

 Edita. Savo pagrindinį veikėją turi mano draugė. Tai Migelis. Tai gal tegul ir papasakoja. O kitų mes dar pačios gerai nepažįstam, todėl labai smagu su jais bendrauti.

Luana. Knygoje yra keturi herojai, kurių charakteriui ir natūrai pirminę natą „uždaviau“ aš, o Edita jau vinguriavo visai į toną. Taigi be paršelio Migelio  knygoje svarbi persona bus žiurkė Kryska Laryska ir du vaikai, Migelio mokiniai Urtė ir Ignas. Pasakoti apie juos gal nereikėtų, nes pradings visas įdomumas skaitytojui pačiam juos perprasti.

  Ar veikėjai turi realų savo prototipą?

 Edita. Šį kartą prototipų nėra. Čia mano knygose jų atsiradimui įtaką padaro žmonės, o šioje, bendroje su  Luana knygoje, visus veikėjus ji ir sugalvojo. Aš tik sukūriau jų išvaizdą.

Luana. Na, Migelio prototipas ir yra pats Migelis. Kiti veikėjai yra  gyvenimo kely sutiktų, o gal net išgalvotų žmonių miksai.

.Ar galima tikėtis, kad ši istorija turės pratęsimą? O gal jau turite kitų bendrų planų ar vizijų?

 Luana. Migelis šioje vietoje nustebtų ir atsakytų: „Tai žinoma! Juk niekas nekuria mokyklos vienai dienai. Ir nors situacija nepriklauso vien nuo mano norų (nes mokytojui yra reikalingi mokiniai), bet geras mokytojas visada turės mokinių. Svarbiausia, kad pasaulyje neišnyktų tikri Mokytojai.“

Edita. Pratęsimą??? Ne tas žodis, čia gali būti ištisas serialas. Tačiau šioje situacijoje, kaip Migelis pasakytų, viską lemia skaičiai, o aš pridurčiau: deja ne tie, kurie mintyse, o tie, kurie užrašyti ant banknotų.

P.S Jau greitai naujos knygos herojus galėsite pamatyti Fėjų slėnio galerijoje Vilniuje, Verkių g, 29 Ogmios mieste.

 Ačiū už atsakymus :)

Autores kalbino Paula Lepšytė

2 komentarai - Draugės rašo knygą ,,uTOPINĖ MOKYKLA''

Atsakykite