Tai ne tik teatras, tai mano gyvenimas
Ar žinojote, kad pasaulyje gyvena žmonės, kurių mėgstamiausias užsiėmimas, pasakoti istorijas. Ir tai ne tik užsiėmimas, tai aistra, kūryba, specialybė, nesibaigiančios pasakos ir jų paieškos. Sutikti tokį žmogų ne visiems pavyksta, todėl labai noriu supažindinti su Daiva Ivanauskaite. Jos pasakojimas paslaptingas, truputį magiškas, kaip jos veikla, o gal būt net ir gyvenimas. Tad nieko nelaukiant užduodu keletą klausimų ir sužinosime kaip atrodo tikrų tikriausios pasakotojos gyvenimas.
Papasakokite,
kada jūs atradote pasakotojo pašaukimą?
Jau darželyje būdama, aš kalbėdavau auditorijai, pasakodavau, deklamuodavau eilėraščius. Vėliau sekė teatro ir šokio užsiėmimai, tad scena ir auditorija mane visuomet lydėjo vienaip ar kitaip. Tačiau, kad yra tokia profesionali pasakotojo profesija, aš nežinojau. Bene 2012 m. pirmą kartą auditorijai papasakojau “Šokis mano gyvenime” istoriją. Auditorija man dainavo 90-ųjų hitus, kviečiau žiūrovus šalia savęs, kad man padėtų pasakojamos istorijos scenas iliustruoti šokiu, o aš pasakojau. Tai buvo ne teatras, tai buvo mano gyvenimas. Visiem labai patiko. Gavau atgalinį ryšį: tau reikia Tai daryti! Aš nesupratau: ką daryti? Pasakoti!. Po to mane pasiekė žinia, kad Edinburge yra tokia mistiška organizacija - Škotijos pasakojimo centras. Tad aš 2014 m. išvykau to centro ir škotiškos pasakojimo kultūros tyrinėti. Ir prasidėjo...
Kur mokėtės šio meno ?
Mokiausi intensyviame pusmečio trukmės pasakotojų kurse pas pasakotojus meistrus David Campbell (pasakotojas, knygų autorius, ilgametis BBC radijo laidų prodiuseris) ir Janis Mackay (pasakotoja, vaikų knygų autorė, sceninio balso mokytoja). Po šio kurso prisijungiau prie Škotijos pasakojimo centro ir Škotijos pasakotojų forumo rengiamos pasakotojų pameistrystės programos, kuri trunka kiekvienam individualiai, bet ne trumpiau, nei trejus metus. Jau minėtų mokytojų būrį papildė nuostabi mentorė, buvusi ilgametė Jungtinės Karalystės pasakotojų bendruomenės pirmininkė Jean Edmiston. 2018 m. pabaigiau programą sceniniu pasakojimo pasirodymu Piktosios pamotės?, kuriuo kartu su kolege Franziska Droll kvestionavome piktųjų pamočių įvaizdį ir ieškojome pozityvių pasakų apie pamotes. Tais pačiais metais tapau profesionalia pasakotoja, įtraukta į Škotijos profesionalių pasakotojų direktoriją ir autorių sąrašą. Bet aš nuolat mokausi, einu į kursus, skaitau profesinę literatūrą, seku man patinkančius pasakotojus, jų veiklą, podkastus, dalyvauju pasakojimo renginiuose, vykstu į tarptautinius pasakojimo festivalius, žiūriu pasakojimo vaizdo įrašus, nes pirmiausia kaip pasakotoja, - aš klausau ir skaitau. Tad dabar pasakojimo meno ir mokslo mokytojų galiu priskaičiuoti daugybę.
Girdėjau, kad vyksta pasakotojų varžybos, kaip jos vyksta ir nuo ko priklauso nugalėtojas?
Ir aš girdėjau. Girdėjau, kad yra varžytuvės ir Lietuvoje. Škotijoje yra Melų pasakų (Tall Tales angl. kalba) konkursas, labai komiškas ir smagus renginys. Nugalėtojo ar nugalėtojos pasakojimas paprastai būna juokingiausias, absurdiškiausias ir neįtikėčiausias, be to jis ar ji sukuria stipriausią ryšį su auditorija. Tačiau varžybų tradicija Škotijoje nėra populiari ar labai siektina. Čia tikima, kad kiekvieno pasakotojo balsas ir būdas yra unikalus ir vertingas. Todėl žmonės mielai klausosi tų pačių mitų, ar pasakų, pasakojamų skirtingų pasakotojų. Nes klausytojams įdomu patirti, kaip keičiasi pasakojama istorija, jos prasmės ir žinutės, spalvos ir atspalviai, pastebėti naujus niuansus, naują ritmiką, energiją ir daugybę kitų parametrų, kuriuos kuria pasakotojo asmenybės savitumas.
Kokias pasakas ar istorijas labiausiai patinka pasakoti jums?
Mano pasakojamas istorijas sieja stiprių mergaičių ir moterų veikėjų, tapatybės kūrimo, savito gyvenimo kelio paieškų, savirealizacijos, artimų santykių šeimoje, meilės, draugystės, bendrystės, šilto ryšio tarp žmonių kūrimo, meilės gamtai, ekologijos, tvarumo, dalinimosi vertybių, emocinės sveikatos, dėmesingo įsisąmoninimo (mindfulness), stebuklų įsileidimo į gyvenimą temos. Tarp mano pasakojamų istorijų yra nemažai apie istorijų pasakojimą, nes tai mano gyvenimo dalis.
Man labai patinka pasakos. Seku tradicines lietuviškas, škotiškas, skandinaviškas, japoniškas, Šiaurės Amerikos pirmųjų tautų, Afrikos tautų pasakas, sakmes ir legendas. Jas dažniausiai savaip interpretuoju, keičiu, kad tiktų mano ir šiuolaikinės auditorijos ausiai, pastiprinu, paryškinu man svarbias žinutes, apjungiu kelis pasakojimus į vieną. Taip pat seku ir savo sukurtas pasakas, kaip Ponas Genys, Šalčio slibinas, Anabelės strėlė ir kitas. Pasakas pasakoju ne tik vaikams, bet ir suaugusiems. Mėgstu sugretinti savo gyvenimo ir folkloro istorijas, tarkime lietuviška pasaka apie velnią, kuris stengėsi būti geraširdis, žingsnis po žingsnio atkartojama mano gyvenimo istorijoje apie tai, kaip sudeginau mamos lovą.
Taip pat pasakoju biografines istorijas. Man atrodo, itin prasminga atrasti ir pasakoti savo šeimos ir giminės istorijas. Tai suteikia šaknis, tvirtybės ir tęstinumo pojūtį, o be to sukuria šiltą ryšį su tais, kuriems pasakoju ir apie kuriuos pasakoju. Žinodami ir pasakodami savo šeimos ir giminės istorijas mes tampame stipresni, labiau pasitikintys savimi, psichologiškai sveikesni. Šiais metais Škotijos tarptautiniame pasakojimo festivalyje pasakosiu Vilko mergaitę, istoriją apie tetą Ingrid, ir jos dramatiškus patyrimus, kuomet ji, vienuolikos metų našlaitė iš Karaliaučiaus, traukiniu vienui viena atvyko į Lietuvą, ieškodama duonos ir prieglobsčio. Mano šeima jai atvėrė duris.
Kitas žanras - literatūrinės autorių pasakos. Jau keleri metai pasakoju Julia Donaldson istoriją apie Sraigę ir banginį. Šią istoriją pasakoju multisensoriškai, per pojūčius, todėl ji puikiai tinka ir ypatingų galių vaikams, turintiems autizmą, ir kitų neurologinių ar fizinių savybių, nelaikomų norma.
Myliu mitines ir pasakiškas būtybes. Tad daugybėje mano pasakų galima rasti velnius, slibinus ir drakonus, laumes ir fėjas, pavidalus keičiančius veikėjus. Todėl nepaprastai džiaugiuosi savo bendradarbiavimu su Fėjų slėnio fėjomis ir jų autore Edita Lei. Tikiuosi, kad mano pasakojamos Fėjų slėnio pasakos angliškai pasieks ne tik lietuvių, bet ir fėjų mylėtojų visame pasaulyje ausis ir širdis.
Ačiū Daivutei, kad pasidalino savo patirtimi ir istorija o dėl ko mes susipažinome sužinosite visai netrukus.
Nuotraukos, iš asmeninio archyvo